14.12.11

Giedrė Šadeikaitė - poezija I

chaosas

Aš - chaosas.
Ar gali mane nuraminti?
Parodyti man kelią?
Nuraminti mano sielos raudas?
Atskleisti pasaulį ir vaivorykštės paslaptį?
Vėl išryškinti spalvas?
Žinai, šiandien vėl pakvipo pavasariu.
Ką tik nupjauta žole po lietaus.
Gaiva. Šiluma. Ramybė.
Lėtas lėkimas.
Išnaudota kiekviena akimirka.
Atsiprašau.
Neišnaudota. Pasimėgauta.
Chaosas. Ramybė.
Ramybė. Chaosas.
Ir vėl nežinau.
Ir vėl pasimečiau.
Ir vėl užburtas ratas.
Ar gali parodyti kelią iš šių labirintų?
Aš. Tu. Jis.
Ir dar vienas jis.
Ir dar vienas tu.
Ir dar viena aš.
Ir dar vienas rytojus.
Ir vėl tapęs šiandiena.
Ir vėl ramybė.
Ir vėl. CHAOSAS.

caos
Sou caos
Podes acalmar-me?
Mostras-me o caminho?
Acalmas os choros da minha alma?
Revelas-me o mundo e o segredo do arco-íris?
Realças-me outra vez as cores?
Sabes, hoje cheira outra vez a Primavera.
A relva cortada há pouco depois da chuva.
Fresco. Quente. Calmo.
Correndo devagar.
Cada momento usado.
Desculpa.
Não usado. Gozado.
Caos. Paz.
Paz. Caos.
E não sei outra vez.
E outra vez perdida.
E outra vez o circulo fechado.
Podes ensinar-me a fugir dos labirintos?
Eu. Tu. Ele.
Mais uma vez ele.
Mais uma vez tu.
Mais uma vez eu.
E mais uma vez amanhã.
E o amanhã já é hoje.
Outra vez paz.
Outra vez. CAOS.


tamsa

ir vėl kokonas
ir vėl tamsa
ir vėl paskutinis lašas
vandens nukrito
į tamsą
į šviesą
į tylą
į triukšmą
praskėlė akmenį
nutraukė mintį
išvalė protą
sudaužė širdį

ir vėl kartoju maldą
tarsi išsigelbėjimą
tarsi pabėgimą
tarsi atsiprašymą
tarsi atleidimą

ir vėl ieškau
vilties gatvės
ramybės tvirtovės
gaivos šulinio
debesio užuovėjos

ir vėl einu per bedugnę dievams padedant
ir vėl laukiu šviesos spindulio perskrodžiančio akliną tamsą

a oscuridão

outra vez crisálida
outra vez escuridão
outra vez última gota
de água caiu
na escuridão
na luminosidade
no silêncio
no barulho
furou a pedra
rasgou o pensamento
limpou a mente
quebrou o coração

outra vez repito a oração
como salvação
como fuga
como desculpa
como perdão

outra vez procuro
pela estrade de fé
pela fortaleza da paz
pelo poço de frescura
pela protecção divina

outra vez caminho no desfiladeito ajudada pelos Deuses
outra vez espero pelos raios de luz atravessando a densa escuridão


Tradução / interpretação: Nuno Guimarães - Giedrė Šadeikaitė

Giedrė Šadeikaitė - intro



Giedrė gimė 1986-ųjų liepą Utenoje, kur ir užaugo. Baigė Vadybos ir verslo administravimo studijas Vilniaus universitete. Vienerius metus praleido pagal mainų programą viename Huelvos universitete Ispanijoje, kur ir pradėjo mokytis portugalų kalbą. Šiuo metu studijuoja Lyginamąjį vietos vystymąsi Trento universitete, Italijoje.
Poezija visuomet buvo kažkur šalia vienokia ar kitokia forma kaip kelias į kitus ir save. Eilės – tai tarsi nesibaigiančios pasaulio analizės refleksija, gimstanti iš daugybės nesugebamų atsakyti klausymų ir negautų atsakymų, vidinių išgyvenimų, neištartų žodžių ir neišreikštų jausmų.


Giedrė nasceu em Julho do 1986 em Utena onde também cresceu. Terminou os estudos da Gestão e Administração de Empresas na Universidade de Vilnius na Lituânia. Através de programas de intercâmbio de estudantes, passou um ano na Universidade de Huelva na Espanha onde começou a aprender português. Neste momento está estudar Desenvolvimento Local Comparativo na Universidade de Trento na Italia.

A poesia esteve sempre algures, perto de mim, de uma ou outra maneira como sendo o caminho para mim e para os outros. A poesia é a refleção da interminável análise do mundo, nascendo das muitas preguntas sem respostas, experiência interna, palavras não ditas e sentimentos não expressos.

18.11.11

Hugo Moura Vieira - intro

Hugo Moura Vieira - poezija I

Lacrima

Descendo...
desce a saudade
desce o instante
do encontro
onde me penduro e fujo
do teu olhar

Descendo...
ternamente desce
ternamente cresce
pelo contorno
do teu rosto
minha vontade
que me força a alma
a constrita calma

Descendo...
mas quanto
em crescendo...
- de teu olhar
vivo sou cativo -
E por teus lábios
morrendo
vou descendo…



Lacrima

Nusileidžiu...
žemyn į ilgesį
žemyn į akimirką
susitikimo
kai pasikariu ir pabėgu
nuo tavo žvilgsnio

Nusileidžiu...
švelniai krenta
švelniai auga
ant tavo veido
kontūrų
mano noras
kuris sutvirtina mano sielą
ramią ir suvaržytą

Nusileidžiu...
tačiau
augu...
- dėl tavo žvilgsnio
gyvenu nelaisvėje –
ir dėl tavo lūpų
mirštu
nusileidžiu...


***********************************


3 Segredos

3 segredos
3 segredos escondi
3 segredos escondi e os perdi.

Escondi um em terra
que da vontade se fez serra;
outro estrelei no vasto céu
astro flamejante
meu coração, teu troféu;
e o último o imergi
num abismo do alto-mar
onde meu corpo quase pereceu
de tanto mergulhar...

Mas hoje
os 3 segredos
os 3 segredos que escondi
os 3 segredos que escondi e os perdi
os encontrei novamente
só de olhar para ti.


3 paslaptys

3 paslaptys
3 paslaptys paslėptos
3 paslaptys paslėptos ir prarastos

Viena paslėpta žemėje
kuri savo noru pastatė kalnus;
kita žiba beribiame danguje
kaip deganti žvaigždė
mano širdis, tavo trofėjus;
ir paskutinė - panėrusi
į gilią jūros bedugnę
kur mano kūnas beveik pražuvo
dėl tokio nardymo...

Bet šiandien
3 paslaptys
3 paslaptys kurias paslėpiau
3 paslaptys kurias paslėpiau ir praradau
vėl pasirodė iš naujo
kai tik pažiūrėjau į tave.


Tradução / interpretação: Nuno Guimarães – Diana Jablonskaja

Tomas Taškauskas - intro

soon, more information

Haroldas Baubinas - intro

soon, more information

Ineza Juzefa Janonė - intro

very soon, more information

27.10.11

Ineza Juzefa Janonė - Poezija I

*
pirštais
daiktus
liečiu

kuriuos
artimieji
lytėjo

daiktų
sielas
atsargiai
liečiu

bijau
kad
joms
neskaudėtų

*
senelio sodintą obelį
pasiėmiau su savimi
iš laiko
seniai praėjusio
kai liūdna
galiu
po ja
pastovėti


***********************************
*
toco
as coisas
com dedos

tocadas
por
entes queridos

as almas
das coisas
toco
cuidadosamente

quero
que
elas
não sintam dor


*
a macieira plantada pelo avô
trouxe comigo
dos tempos
passados, há muito tempo passado
quando estou triste
posso
ficar
debaixo dela


Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

Haroldas Baubinas - Poezija I

-AxTxA-
tvarkinguose kambariuose
vaikai
renka nuo krakmolytų paklodžių
savo vidurius
ir jais kamšo žiurkės urvus

vietoj plaučių tarp šonkaulių
veidrodžio žmogus jiems miegant
įdeda vatą
dabar baltesni jie

baltesni už kates kurios laksto
per sniegą vilkdamos nėščius
pilvus
jas pasiveja taikiklis ir
orinio šautuvėlio kulka

baltesni už kaukoles
kurios nerimastingai
daužosi puode
kol oda ir laikas nusineria
tada į snieginas akiduobes
galima statyti žvakes

baltesni jie už drobę
į kruviną kaktą
vakaras dažo pirštus
ir piešia lelijas
ant smulkaus vaikiško peties
kokie gražūs tavo sūnūs

kokie gražūs
iš skruostų jiems lenda smaragdo vorai
šviesos žvėris iššoka pro atviras burnas
tada net tyla turi akimirkos formą
ji besielė požemių žuvis
krūpčiojantis pelekas tarpudančiuose
mūsų tamsių valandų

tokia migla
mėnulišku ežero vandeniu
bėga juodoji avis
ištrūkusi iš krakmolyto mūro

ji lekia dangaus pakraščiais nešdama
pilką apsiaustą ir tūkstantveidžius
tavo vaikus
bėga į beribę lygumą
išlauktosios ramybės
į tavo kaulėtas rankas
mano grakščioji juodaplauke

mirtie

****************************************

-AxTxA-
nos quartos limpos
crianças
estão a apanhar as suas tripas
dos lençois imaculados
e enchem-nas nos buracos de rato

o homem do espelho, enquanto elas dormem,
coloca lã
em vez de pulmões entre as costelas
elas agora ficam mais brancas
mais brancas do que as gatas que correm pela neve, arrastando
barrigas prenhas
capturadas por bala
de arma de ar comprimido

mais brancas do que as caveiras
quebrando-se ansiosamente
num pote
até mudarem a pele e o tempo
depois nas órbitas cor-de-neve
podem-se colocar velas

elas são mais brancas que a roupa branca
à noite pintam os dedos
na testa sangrenta
e desenham lírios
no braço pequeno de criança
tão bonitos são os teus filhos

tão bonitas,
saem aranhas esmeraldas
das bochechas delas
besta de luz sai pelas bocas abertas
e o silêncio tem uma forma de momento
é um peixe desalmado das masmorras
é uma barbatana nervosa entre dentes
das nossas horas de escuridão

tal é a névoa
uma ovelha preta
fugida da alvenaria endurecida
corre por água lunar dum lago

ela voa nos subúrbios do céu
levando o casaco cinzento
e os teus filhos que têm mil caras,
corre à planície sem limites
da paz esperada
às tuas mãos esqueléticas
a minha, de cabelos pretos, delgada


morte

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

Tomas Taškauskas - Poezija I

---
į mane lyg prie starto linijos
renkas prabėgusios dienos ir naktys
jos lyg nartūs žirgai
prakaituoti jų kūnai ir raumenys žvilga
taip norėtum juos glostyt
bet dar mažas esi, dar bijai
ir matai – tėvas pančioja žirgą
jį suriša, įsitempę jo raumens
rimtas jo veidas, tėvas ima
didžiulę įkaitusią geležį
jo aky, juodoje
išgaubtoj tarsi stiklas žirgo aky
atsispindi grėsmės pilnas peizažas
tėvas ima raudonai įkaitintą įdagą
(apie ką jis galvoja dabar
ar nujaučia būsimą skausmą?)
artėja prie žirgo
tyliai šnara žolė tėvui einant
ir merkiasi akys mano, nes jau žinau
mano dienos išbalusios, naktys pajuodusios
taip pat pažymėtos šiais įdagais
bučiniais ir glamonėm
kurių niekada neištrinsiu
(aš bijau amžinybės
bijau, kad nemirs tai
kuo gerai nesuprasdamas deginau
savo ir svetimus kūnus)

atsimerkiu lėtai
tėvas šypsosi, žiūri į dangų
lėtai tuo dangum plaukia debesys ramūs
tėvas taria lėtai:

„sūnau, nebijok,
šitaip arklius jų šeimininkai paženklina“

Edenas

Sodas yra. Jo nereikia įželdinti.
Metų laikai čia greiti. Tarsi paukščiai.
Jų daug. Keturi. Ant šakų tyliai gieda,
Naktį vaikšto paukščių taku. Matuoja aukštį
Ir kalbasi apie gėdą. Akli tarsi laimė.

Išgąsdinti meilės, vyras ir moteris
slepiasi vienas nuo kito. Ji bijo, kad jis
nesupras. Jis – bijo, bijo prarast ją.
Jiedu bijo būti, bijo išsikelti iš buto,
Kur tiek kartų vaidino Adomą ir Ievą, Romeo-Džiuljetą.

Jų minčių debesys pilki lyg ketus.
Jų širdys – trapios grafito širdelės,
Sunkios kaip meteoritai,
Karštos kaip vasaros marškos,
Jų žodžiai – neprinokusios figos.

Jų sodas, jų sodas yra nuo jų nutolęs.

*******************************************
---
em mim, como perto da linha de partida
juntam-se os dias e as noites passadas
como cavalos patifes
os corpos estão suados e os músculos brilham
queres tanto acariciá-los
mas ainda és pequeno, ainda estás com medo
e vês o pai a amarrar o cavalo
prende-o, os músculos estão tensos
o focinho é grave, o pai traz
um ferro quente e enorme
no olho preto, vidrado e
proeminente
do cavalo
reflecte-se uma paisagem cheia de perigo
o pai tira um ferro incandescente vermelho
(sobre o que é que ele está a pensar agora ?
se calhar sente a dor futura)
aproxima-se do cavalo
andando, sussurra a relva
calmamente
os meus olhos já se fecham porque eu sei
que os meus dias são pálidos, as noites são negras
também assinaladas com estas marcas
com beijos e com carinho
que nunca vou ocultar
(estou com medo da eternidade
estou com medo que isso com que
eu queimava
o meu e os corpos estrangeiros
não vá morrer)

abro os olhos lentamente
o pai sorrindo olha para o céu
nuvens calmas voam vagarosamente
no firmamento
o pai diz serenamente:

"Oh meu filho, não tenhas medo,
é assim que os proprietários marcam
os seus cavalos“

Éden

Há um jardim. Não precisa de ser plantado.
As estações do ano aqui são rápidas. Como pássaros.
Há muitos. Há quatro. Cantam nos ramos silenciosamente,
À noite passeam pela Via Láctea.
Medem a altura
E falam sobre vergonha. São cegas como é a sorte.

Assustados pelo amor, um homem e uma mulher
escondem-se um do outro. Ela está com medo que ele
não a entenda. Ele está com medo, o medo de a perder.
Eles estão com medo, o medo de deixar o apartamento,
Onde tantas vezes atuaram
o Adão e a Eva, o Romeo e a Julieta.

As nuvens dos seus pensamentos
são cinzentas como o ferro fundido.
Os corações são frágeis como o pau de grafite,
São pesados como os meteoritos
São quentes como um lençol de verão,
As palavras são os figos verdes.

O jardim deles, o jardim é longe deles.


Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

15.10.11

Lina Navickaitė - intro

(soon, more information)

Donaldas Kajokas - intro


(soon, all the information)

1.10.11

Paula OZ - intro


Paula Cristina Lourenço utiliza o nome de Paula OZ como pseudónimo na sua escrita.
Nasceu em Cabinda, Angola em 1971, tendo estudado Psicologia e Relações Humanas.
Fala Inglês, Francês, Espanhol, Italiano, Alemão e Português
Ocupa parte do seu tempo em projectos de voluntariado relacionados com a assistência a pessoas idosas e animais abandonados.
Tem dois livros escritos mas ainda não publicados e um livro para crianças que pertence à Biblioteca Municipal de Lisboa.
Em Setembro, publicou o seu primeiro livro ‘’Alma de Viajante’’.


Paula OZ - poezija I


Žodžiai
   
Žodžiai
Raidžių  šokiai
Skamba  švelniai 
Laisvi  nuo  vėjo ir  ramūs

Žodžiai
Pergamentai
Pergamentai
Miegantys  be  priežiūros 
Nostalgijos  sode
Arba
Atradimai
Bus prarasti
Liks tik
Vienas žodis     
Vienišas             
Kartus  
Neaiškus            
Benamis...         

Žodžiai ...           
Ženklai iš dangaus         
Širdies
Atsiminimai
Prisirišimas ir emocijos                              

Žodžiai ...
Melodijos
Jausmai

Jūsų?
Nieko...

Mano?

Vienas žodis     
MYLIU JUS


Šešėliai...

Šešėliai ant sienos        
Skaidrūs
Nuogi
Kamasutra
Sujungti
Gražūs
Besišypsantys
Karšti
Besikečiantys
Įsimylėję

Šešėliai ant sienos        
Atsiskyrę  vienas  nuo  kito
Ašaros
Atsiminimai
Negailestingi
Juodi
Vieniši
Nuogi
Tyloje...

Šešėliai  ant  sienos...


************************************
Palavras

Palavras
Danças de letras
Sopro suave
Soltas ao vento e serenas

Palavras
Pergaminhos
Preciosidades
Adormecidas
Num jardim de saudades
Sem um carinho
Ou
Descoberta
Seria uma perda
Restaria apenas
Uma palavra
Solitária
Amarga
Incerta
Sem abrigo...

Palavras...
Sinais do céu
Um memorial
Do coração
É amor
Carinho e emoção

Palavras...
Melodias
Sentimentos

As tuas?
O nada...

Minhas?

Uma palavra
AMO-TE


Sombras....

Sombras na parede
Claras
Nuas
Kamasutra
Unidas...
Belas   
Sorriem
Quentes
Entrelaçadas
Amantes

Sombras na parede
Separam-se
Lágrimas
Lembranças
Crua
Negra
Sozinha
Nua
No silencio ....

As sombras na parede ...


Tradução / interpretação: Juratė Kadzytė - Hélder São Pedro

Delmar Gonçalves - intro




Nota Biográfica

O Poeta e Escritor Delmar Maia Gonçalves nasceu a 5 de Julho de 1969 em Quelimane, na República de Moçambique. É o Presidente da Direcção do Círculo de Escritores Moçambicanos na Diáspora.

Distinções:

Prémio Português de Literatura Juvenil Ferreira de Castro em poesia, em 1987.
Galardão de Literatura África Today, em 2006.
Foi distinguido na 1ª Gala da Casa de Moçambique com o prémio Kanimambo em 2008.

Livros Publicados:

Moçambique Novo, o Enigma – Editorial Minerva – Junho 2005;
Moçambiquizando – Editorial Minerva – Março 2006;
Afrozambeziando Ninfas e Deusas – Edições MIc, Junho de 2006;
Mestiço de Corpo Inteiro – Editorial Minerva, Novembro de 2006.

Delmar Gonçalves - poezija I


Ir aš esu aš

Čia esu aš
Sumaišytas iš juodo ir balto
Rūstus ir švelnus
Atkaklus ir tingus
Kuklus ir išdidus
Apsėstas ir ramus
Romus ir apdairus
Malonus ir egocentriškas
Galbūt priešingybių įstatymas
Įsigalėjęs manyje
Ar galbūt tai tik
Antitezės simbiozė
Kas daro iš manęs individą
Taigi...
Aš esu aš.



Tavo kūnas

Tavo kūnas
yra tarsi
upė be krantų!
Todėl
perbėgsiu ją
nesustodamas
nesibaigiančiai!
Ir tuomet,    
busime vienas!

*************************


E eu sou eu

Aqui estou eu
Mestiço de negro e branco
Severo e brando
Obstinado e ocioso
Modesto e orgulhoso
Obsessivo e sereno
Manso e prudente
Agradável e egocêntrico
Talvez a lei dos contrários
Impere em mim
Ou talvez haja apenas
Uma simbiose de antíteses
O que faz de mim indivíduo
Pois é...
Eu sou eu.



Teu Corpo
 
Teu corpo
é como um
rio sem margens!
Por isso
o percorrerei
sem tréguas
infinitamente!
E então,
seremos um!

Tradução / interpretação: Giedrė Šadeikaitė



Diana Jablonskaja - intro






Diana Jablonskaja gimė 1991 m., vasario 20 dieną. Užaugo Vilniuje, šiuo metu Vilniaus Universitete studijuoja anglų filologiją. Eiles pradėjo rašyti paauglystėje, su pertraukomis, pagrinde tiktai dėl savęs, eilėraščių temos ir įkvėpimai - ją supantys žmonės, besikeičianti aplinka, realus pasaulis vs. išgalvotas, ir žinoma, meilė. 2011 metais ji atrado tikrąjį ryšį su poezija, kai pradėjo versti portugalų autorių eilėraščius į lietuvių kalbą.




Diana Jablonskaja nasceu a 20 de Fevereiro de 1991. Cresceu em Vilnius, estuda Filologia Inglesa na Universidade de Vilnius. Ela começou a escrever poesia na sua adolescência, embora não continuamente, e principalmente só para si mesma. Os temas e inspirações para os seus poemas são: as pessoas que a rodeiam, as alterações do clima, o mundo real versus imaginário e, é claro, o amor. Em 2011, ela descobriu a sua verdadeira ligação com a poesia, quando começou a traduzir poemas de autores portugueses para Lituano.

Diana Jablonskaja - poezija I


01
 
atiduok man klausimus,
žodžiai atves tave namo
kai juodas mėnulis išbėga
iš mūsų pokalbių ir stiklinių
ir akys ieško kitų,
tai pasiimi viską,
kad prisimintum
pats to net nežinodamas.
ir su patrankomis užpulsime
pilis, kurios skiria
ir užpilsime vandeniu
kapus tų, kurie žus
mūsų saldžiame mūšyje
kuriame ieškosime savęs

02

eime pažadint pasaulio
kuriame kitas tu
kitas aš
mūsų pasaulis,
kuris per ilgai miegojo
po žvaigždėtu dangum
ir vaivorykštėmis
kur viskas kitaip
kur tu mėgsti rūkyti
o aš mėgstu gyventi
eime padėti jam atsibusti
nes kitaip vargu
ar būsim kartu

**************************************
01
 
faz-me perguntas
as palavras vão levar-te para casa
durante a retirada da lua negra
que foge das conversas e dos copos
e dos olhos que procuram pelos outros,
depois levas tudo,
para te lembrares,
mesmo que não o saibas.
e atacaremos com canhões
os castelos que nos separam
e encheremos com água
os túmulos dos que vão morrer
na nossa doce batalha
onde nos vamos encontrar           
      
02

vamos acordar o mundo
onde existe outro tu
e outro eu
o nosso mundo,
que dormiu demais
debaixo do céu estrelado
e arcos íris
onde tudo é diferente
onde tu gostas de fumar
onde eu gosto de viver
vamos ajudá-lo a acordar
de outra maneira não acredito
que fiquemos juntos

Tradução / interpretação: Nuno Guimarães – Diana Jablonskaja

26.7.11

Ernestas Noreika - intro


(soon)

Ernestas Noreika - poezija I

gelsva išpažintis

kiekvienoje lemputėje slepiasi dykuma
kurioje mažasis princas aštriu liežuviu
nudūrė grožį
ir liovėsi žydėti kupranugariai apaugo
kalvom už kurių archimedas slepia
saulės sraigtą
tik karštis beprotiškas karštis moteriškos
aistros kailyje žiūrintis miražu į kūnišką
geidulio virpėjimą
ir kartais taip keista taip kaista sandalai
iš gyvatės odos pagaminti slystantys
smiltelių dėžutėmis
kurios slepia mažojo princo avių kaimenes
kurios slepia saulės planetų bendravimą
ir rožės akis
stebiu kaip keičiasi termometro skaičiai
guliu visas baltas kokaino veidu
kol mirtis praranda
nekaltybę
mano
kūne


****************


a confissão amarelada

o deserto esconde-se em cada lâmpada
lá o pequeno príncipe com língua afiada
golpeou a beleza
e os camelos pararam o florescimento, fizeram crescer
as montanhas onde se esconde arquimedes
o parafuso do sol
só o calor, o louco calor da mulher
na pele da paixão como miragem dentro
da vibração carnal da luxúria
e algumas vezes é tão estranho as sandálias ferverem tanto
feitas de pele de cobra rastejando
sobre caixas pequenas contendo grãos de areia
elas escondem o rebanho de ovelhas do pequeno príncipe
elas escondem a comunicação entre os planetas do sol
e também os olhos da rosa
observo como mudam os números do termómetro
deito-me todo branco com cara de cocaína
até a morte perder
a virgindade
no meu
corpo

Iš lietuvių kalbos vertė Diana Jablonskaja ir Nuno Guimarães

24.7.11

valter hugo mãe - intro


valter hugo mãe é o nome artístico do escritor Valter Hugo Mãe Além de escritor é editor, artista plástico, cantor e DJ português.

valter hugo mãe (propositadamente escrito em minúsculas) nasceu numa cidade angolana outrora chamada Henrique de Carvalho actual Saurimo.

Passou a infância em Paços de Ferreira e em 1980 mudou-se para Vila do Conde. Licenciou-se em Direito e fez uma pós-graduação em Literatura Portuguesa Moderna e Contemporânea.

Em 1999 fundou com Jorge Reis Sá a Quasi. Em 2001, ainda na Quasi, co-dirige a revista Apeadeiro e em 2006 funda a editora Objecto Cardíaco. Em 2007 atingiu o reconhecimento público com a atribuição do Prémio Literário José Saramago, durante a entrega do qual o próprio José Saramago considerou o romance o remorso de baltazar serapião um verdadeiro "tsunami literário". Entretanto começa a escrever letras para canções e em 2008 funda, com Miguel Pedro e António Rafael, do grupo Mão Morta, a banda Governo, onde assume a função de vocalista.

Últimas publicações:

  • A Máquina de Fazer Espanhóis

2010 Objectiva

  • O Remorso de Baltazar Serapião

2009 Quidnovi

  • O Nosso Reino

2009 Quidnovi

  • A História do Homem Calado

2009 Booklândia

  • A Verdadeira História dos Pássaros

2009 Booklândia

  • Contos Policiais

2008 Porto Editora

  • O Apocalipse dos trabalhadores

2008 Quidnovi

  • São Salvador do Mundo

2008 Edições Gailivro

  • O Remorso de Baltazar Serapião


valter hugo mãe - poezija I

a importância absoluta de encontrar um amigo


no início o bruno era o

verbo, depois, veio do fundo
da paisagem e depositou-se em
movimento por toda a parte, apenas
a seguir se criaram os animais e
as plantas e toda a evolução das
espécies aconteceu



absoliuti svarba surasti draugą


pradžioje bruno buvo

veiksmažodis, vėliau, atėjo iš peizažo

gilumos ir nusėdo

judesyje visur, tiktai

po to buvo sukurti gyvūnai ir

augalai ir visa rūšių

evoliucija įvyko




no céu da boca


a morte não me

assusta, hei-de voar-lhe
no céu da boca
assim que se prepare para
me engolir



burnos danguje (gomuryje)

mirtis manęs

negąsdina, aš skrisiu jos

burnos danguje (gomuryje)

kai ji bus pasiruošusi

mane praryti




o sol vai apagar-se


o sol vai apagar-se e o
universo implodir. só por isso
hesito em escrever poesia, três
minutos antes de a maré encher

deito o corpo, invento asas,
passei a idade de tudo o que
há-de vir



saulė ketina užgesti

saulė ketina užgesti ir
visata susitrauks. būtent todėl

dvejoju rašyti poeziją, trys

minutės iki patvinstant jūrai

palieku kūną, išgalvoju sparnus,

praėjau amžių visko, kas

dar įvyks


Iš portugalų kalbos vertė Giedrė Šadeikaitė.

23.7.11

Irna Labokė - intro


(soon, all the information)

Rūta Brokert - intro


(soon, all the information)

22.7.11

Rūta Brokert - Poezija I

Pasikalbėjimai

I
kai drugio kulka it šaltos ugnelės
nutvieskia naktį skaisčiais fejerverkais
sakai – kaip gražu – – – –

– – – – sakau – tik gražu
nes visos metaforos – niekas
prieš gyvą vikšrelio kokoną
arba sudygusį šviną

po delnu sutvinksi drugio kulka
sakai – pasiklydo – – – –

II
sakai, – mirtis netikra
tai lyg skują įmynus į žemę
ar lašui lietaus išgaravus į dangų –
ūglių pirštai jau rašo gyvybę
ant žiedadulkėm kvepiančio vėjo

sakau – nebe tai – – – –

III
šiandien taip neramu kad rašau tau žinutę –
klausiu kaip gyveni ar kišenėje dar
tebeauga kaštonas ir gilė

rašau, kad išbalusi nago dėmelė
tapo lauku nužydėjusių pienių
jų koteliai sausi ir išsekę

klausiu kaip gyveni nors žinau
kad nebūna tiesos tiktai tiesės
jos gyvos pulsuoja ir auga

nuo nago dėmelės ligi kaštono vainiko
vertikalios sekundos gilę daigina
tarp jos ir pienės pūkelių – tūkstančiai tiesių

klausei – kaip gyvenu
atsakau – tebūnie

******************************************

Conversações
I
quando uma bala de borboleta como fogos frios
acende a noite em fogos-de-artifício puros
dizes-me: que bonito... ...

... .... digo: só bonito
porque todas as metáforas são nada
comparadas com o casulo de uma larva viva
ou um chumbo germinado

debaixo da palma da mão pulsa uma bala de borboleta
dizes-me: perdeu-se... ...

II
dizes-me: a morte é falsa
é como um cone plantado na terra
ou uma gota de chuva evaporada para o céu -
dedos de rebentos já escrevem a vida
no vento perfumado com pólen

digo: já não é isso... ...

III
hoje estou tão preocupada que estou a escrever-te uma mensagem -
pergunto como estás, se no teu bolso
continuam a crescer a castanha e a bolota

estou a escrever que a mancha pálida da unha
se tornou no campo dos dentes-de-leão desbotados
os seus caules são secos e pobres

estou a perguntar como estás, mas eu sei
que a verdade não existe, só linhas
são vivas, pulsantes e crescentes

da mancha pálida até à coroa da castanha
as segundas verticais germinam a bolota
entre ela e as felpas do dente-de-leão - milhares de linhas

perguntaste: como estou eu
respondo: assim seja

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães

Irna Labokė - Poezija I

my castle *

timotėjau – my castle*
pareiki
jau bengališkos ugnys –
ruduo
aš lengva –
serafimų aš vaikas
mano šimtas sparnų
lyg akmuo

be tavęs – – –

intervalai dygliuoti
karnavalų šešėlių –
žiūrėk
mano protas –
išsekęs ąsotis
paralelinė siela –
kalė –

toks pašėlęs aštrumas
mažorų –
timotėjau –
meiluži rudens – – –

serafimo sparnų
nebenoriu –
pasiilgau akmens
ant akmens

* my castle – mano tvirtovė
2006

Seung Shu*

Jei miške nuvirstų medis
ir niekas negirdėtų,
kokį garsą tai sukeltų?**

Mano kilnusis Seung Shu,
kokios neperteikiamos Jūsų mintys –
tik lengvas oro judesys tarp lūpų –
kinietiškas hieroglifas,
galįs sau reikšti dešimt tūkstančių daiktų,
žvaigždynų išsidėstymą po šimto metų ar
plaukiančių šventyklų kontūrus

Tylusis mano Seung Shu,
mįslingos kokios Jūsų akys –
jose gyvena meilė,
užvaldanti salas ir vandenynus,
šventuosius kalnus,
protėvių dvasias ir
varpo garsą, aidintį Visatoje

kokie lengvi ir peršviečiami Jūsų žingsniai,
Seung Shu,
lyg Budos delnuose nurimęs vėjas,

lyg laisvė, netrokštanti sau nieko – – –


* autorės sugalvotas vardas
** garsusis zeno meistrų koanas
2009

*******************************************
my castle *

Timóteo - my castle * -
vem
já há centelhas,
já é Outono
sou ligeira -
criança dos serafins
as minhas cem asas
pesam como uma pedra

sem ti...

intervalos espinhosos
dos carnavais das sombras -
olha,
a minha mente
é um jarro esgotado,
a alma paralela
é a cadela

a agudeza dos importantes é tão frenética,
Timóteo,
amante do Outono...

asas dos serafins
não quero mais -
tenho saudades da pedra
sobre a pedra


* my castle – a minha fortaleza

Seung Shu *

Se uma árvore cai na floresta
mas não há ninguém por perto,
ela produz um som?**

O meu nobre Seung Shu,
tão inexprimíveis são
os pensamentos de você,
são só o movimento leve do ar entre os lábios
como um hieróglifo chinês
para ser
capaz de expressar dez mil coisas,
a localização das constelações em cem anos ou
os contornos dos templos flutuantes

O meu Shu Seung silencioso,
que misteriosos são os olhos de você,
neles mora amor,
conquistando ilhas e
oceanos,
montanhas sagradas,
espíritos dos ancestrais e
o som de sino, ecoando
no Universo

tão leve e
transparente são os passos
de você,
Seung Shu,
como o vento se tornando tranquilo nas palmas das mãos de Buda,

como a liberdade que não deseja mais nada...


* O nome inventado pela autora
** O famoso Koan dos maestros Zen
2009

Iš lietuvių kalbos vertė Margarita Kornejeva ir Nuno Guimarães