7.9.10

Jonas Daniel - poezija I


O meu poema teve um esgotamento nervoso

O meu poema teve um esgotamento nervoso.
Já não suporta mais as palavras.
Diz às palavras: palavras
ide embora,
ide procurar outro poema
onde habitar.

O meu poema tem destas coisas
de vez em quando.
Posso vê-lo: ali destendido
em cama de linho muito branco
sem perspectivas ou desejo

quedando-se num silêncio
pálido
como um poema clorótico.

Pergunto-lhe: posso fazer alguma coisa por ti?
mas apenas me fixa o olhar;
fica ali a fitar-me de olhos vazios
e boca seca.


Mano eilėraštį ištiko nervinis šokas

Mano eilėraštį ištiko nervinis šokas.

Nekenčia žodžių.

Jis juos ragina: žodžiai,

pirmyn,

susiraskit eilėraštį,

kuris jus atgaivins.


Toks dalykas kartais nutinka

mano eilėraščiams.

Galiu pavaizduot: sugniužęs,

baltuos pataluos,

be perspektyvos, ar aistros,

tyla atsitvėręs,

baltas

anemiškas eilėraštis.


Teiraujuos: gal galėčiau padėt?

tačiau jis tik dėbteli į mane;

tysodamas žvelgia tuščiomis akimis

išdžiūvusia burna.



Provavelmente noutro tempo, noutras circunstâncias

Provavelmente noutro tempo, noutras circunstâncias
chegaríamos a iguais resultados
pelo que de não adianta imaginar um almagesto
ou tabelas de paralaxe para isto
a que convencionalmente chamamos amor,
nem calcular o ângulo
entre nós e o centro da terra,
de nada nos aproveitara, tu e eu
centros escorraçados de irregular gravitação.

Porém, isso não me impediu de ver plêiades
cada vez que surgias (só
não te dizia nada) plêiades iluminando
o meu Hades
com suas cabrinhas coruscantes
pascendo
o vale da sombra da morte.

E a questão hoje é: who’s gonna drive you home tonight?
quando o melancólico transístor
destila também outras perguntas, mas nenhuma
tão dura como essa,

por exemplo: porque é que a água tem mais tendência
a subir em tubos estreitos
ao contrário do mercúrio?
Isto é view-master e são coisas que faço
na tua ausência.


Tikriausiai kitu laiku, kitomis aplinkybėmis

Tikriausiai kitu laiku, kitomis aplinkybėmis

pasiektume tą patį rezultatą,

beprasmiška tad sieti almagestą

ar paralakso lenteles su tuo,

ką paprastai vadinam meile,

ar imtis apskaičiuoti kampą

tarp mudviejų ir žemės centro,

nes nelaimėsim nieko – tu ir aš –

liūdni centrai netaisyklingos gravitacijos.


Bet aš vis tiek regėjau Plejades

kaskart tave pamatęs

(tik nesakiau tau), Plejades,

Sušvitusias virš mano Hado

mažytėm blyksinčiom ožkelėm,

kur ganos slėnyje

mirties šešėlio.


Bet štai klausimas: kas šiąnakt veš tave namo?

Tuo tarpu radijas niūrus

kristalizuoja klausimus kitus, kurių nei vienas

nėr sudėtingesnis už:


kodėl vanduo pakyla siauruose vamzdeliuos

tarytum gyvsidabris?

Štai stereo žiūronai, štai visa, kuo užsiimu,

tavęs neesant.


Iš anglų kalbos vertė Sonata Paliulytė.


The translations were made during the workshop co-organised by the host organisation VšĮ "Lietuviškos knygos" and Literature Across Frontiers with support from the Culture Programme of the European Union, and other funders in any future publications and presentations of the Work.

4.9.10

Jonas Daniel - intro


Daniel Jonas (1973) – portugalų poetas, vetėjas, dramaturgas. Išleido keturias poezijos knygas. 2008 m. apdovanotas P.E.N. prizu už poezijos knygą „Sonotono“.

Daniel‘io įsiveržimas į portugalų literatūrą buvo šiek tiek uždelstas, nes pirmosios jo knygos buvo išleistos mažų leidyklų, todėl jo kūryba buvo pripažinta tik 2005 m. pasirodžius knygai „Vaiduokliai nuomininkai“ (Os fantastas inquilinos). Nors jo pirmieji rinkiniai „Graži mergina“ (Moça formosa) ir “Aksominiai bateliai” (lençóis de veludo) nesulaukė jų verto dėmesio, Jonas‘o pavėluotas atėjimas į Protugalijos literatūros pasaulį leido jam prisistatyti ir pristatyti publikai iškart daugybę savo darbų. Verta pastebėti, kad jo kūryba yra gana išsiskirianti iš pagrindinių portugališkos poezijos srovių ir sukėlė nemaža staigmenų ir netgi pasipriešinimo.