18.8.10

treti poezijos signalai / terceiros sinais de poesia

Vieta: beveik jau tampanti tradicine, Portugalijos ambasada
Laikas: 2010 m. rugpjūčio 8 d., sekmadienis

Vasara nebūtų vasara, jeigu nediktuotų savųjų taisyklių – Tretieji poezijos signalai ir nei vieno pažįstamo veido! Žinoma, be projekto partnerių „Pašvaistės“ redaktorės Audronės Daugnorienės ir „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Andriaus Konickio, kurie šįkart sukvietė visą būrį naujų ir jaunų (juk metai tik skaičiai pase :)) poetų: Deimantę Daugintytę, RitąMakselytę, Vainių Baką, Irną Labokę, Tomą Petrulį, Gretą Lisauskaitę, Almą Braziūnienę, Vladą Braziūną, Rasą Gečaitę, Maksim Ivanov ir Simą Čelutką.

Labai AČIŪ poetams už jų eilėraščius! Netgi ačiū už Jūsų kuklumą. AČIŪ Audronei ir Andriui už pagalbą organizuojant susitikimą. AČIŪ Andriui už įdomų ir nemažai diskusijų sukėlusius Henriko Radausko, taip pat Naujosios Romuvos tradicinių susitikimų pristatymus. Nuoširdžiai AČIŪ visiems dalyvavusiems už diskusijas ir mintis, ir, be abejo, įdomiai praleistą sekmadienio popietę!

Lauksime kituose susitikimuose ir... keletas akimirkų iš jau praėjusiojo!

Linkėjimai,
Giedrė ir Nuno






Už šią nuotrauką AČIŪ
-->© Vladui Braziūnui.



13.8.10

Sara Poisson - poezija I



Tengai*

Šiandien regėjau naują grožybės hieroglifą:

jūra, vėjas supa keturis pakaruoklius.

Kartumas burnoj. Balto kartūno kūnas

ant krūmo tarytum kapituliuojanti įvairovė.


Naujieji mėlio ir smėlynų įnagininkai:

skrybėlių jūra, ponai, pieštos pievelės ant

rankšluosčių, moterys su rankdarbiais

rankose, vaikai dažytomis lūpomis.


Žodyje plėšos ligota raidė tarsi lotų

liepsna, pririšta prie tirpstančios žvakės.

Kalbos nuodas: apverčiau visą pasaulį,

kad spurdantį ugnies kablelį pamatyčiau.


Išvydau atsargią pilvotą žmogystą: joje

nekaltai pradėtas kampuotas ženklas,

reiškiantis skausmą, puotą ir neblėstantį

blizgesį.


Purvini tvarsčiai: geltona mergaitės pėda

verčiama į leliją. Du vyrai lengvinasi,

atsukę nugaras į kelią, jungiantį didelį

ir mažą miestus.


Kiekvienas vardas turi po pasiutusią

raidę.


*Taip Kinijoje vadinama motinos meilė.

Šis žodis užrašomas dviem hieroglifais, kurių vienas reiškia skausmą, kitas – meilę.


Tengai *

Hoje vi um novo hieróglifo da beleza:

o mar, o vento balança quatro enforcados.

o gosto amargo na boca. O corpo de chita branca

num arbusto como se fosse a diversidade capitulada.


Os novos casos instrumentais do azul e areal:

o mar de chapéus, os senhores, as clareiritas desenhadas nas

toalhas, as mulheres com bordados

nas mãos, as crianças com os lábios pintados.


Na palavra dilacera uma letra doente como se latisse

a chama, atada à vela que está a esgotar-se.

o veneno de língua: virei tudo mundo

para ver a vírgula de fogo que está a tremer.


Vi uma pessoa cuidadosa e barriguda: nela

o sinal anguloso foi começado com inocência,

significou a dor, festim e brilho

sem apagar-se.


Os curativos sujos: o pé amarelo da menina

está a tornar-se ao lírio. Dois homens estão a mijar

com as costas ao caminho que junta as duas cidade

grande e pequena.


Cada nome tem uma letra

raivosa.


* Na China o amor da mãe chama-se assim.

Esta palavra escreve-se com os dois hieróglifo: um significa a dor, outro – amor.


Iš lietuvių kalbos vertė Valerija Sinkevičiūtė.


apsirgau

apsirgau vandeningu potvynių miegu jau paryčiais,

miegas švirkštė iš manęs kaip vanduo iš

Parc de la Ciutadella liūto gerklės Barselonoj,

nekliudydamas ilčių ir sunkių žiedlapiškų skulptūros

sparnų, rytas apie svorį kalbėjo sniego plunksnelėmis,

moterys kudakavo apie pasaulio pabaigą,

kvepėjo vištiena, šis rytas, šis rytas, šis rytas –

karkiau per miegus, šaukiau laiko užnugarius, vejama

į vidurdienio viršūnes, kartojausi kartu su saule,

lupau baltai du kraujo spalvos obuolius, jų forma

skrodė orą, iš kurio virto garuojančios pakalnių žarnos,

balta saulė žiūrėjo tiesiai nemirkčiodama, kyšojau

kaip raudonas debesų liežuvis, miego diena buvo

albinosinė, buvau raudonos jos akys, dulksnojo,

rodžiau į viršų kaip dangaus laižomas pirštas, kuriuo mudu

juntame vėjuoto mąstymo kryptis, veidas gėrė

tamsų tolumų kraują, tvinstantį iš šiaurės kaip vidinės

kelionių glamonės, kaip deginantys sėsliųjų geismai,

į vieną suplaktos juoda bevaikystė ir balta bevaikystė,

šviesiais akvareliškais pigmentais išberti bergždi

didvakariai, alsavau, į plaučius įtraukdama ir

iškvėpdama angelus, smėlio laikrodžiai dužo

nuo riksmo gimdyvių, į pavasarį sproginėjant

vasariui, rašiau baltu ant balto, kad mano lopšys

yra dugnas ir iš gėdos kaito pakalnėj

mano miego daiktai, kad šis rytas šis rytas šis rytas,

kad praėjusio ryto daugybė


fiquei doente

fiquei doente com inundação de sono aquoso já na madrugada

o sono saía de mim como água da

garganta do leão no Parc de la Ciutadella em Barcelona

sem tocar as presas e as pesadas asas, em pétala, da escultura

a manhã falava sobre o peso das penas de neve

as mulheres cacarejavam sobre o fim do mundo

cheirava a frango, esta manhã, esta manhã, esta manhã –

coaxava enquanto sonhava, pedia um guarda-costas do tempo, perseguida

até aos cumes do meio-dia, repetindo-me com o sol

descasquei branqueando duas maças cor de sangue, a sua forma

rasgava o ar, e dele caíam entranhas evaporadas de vertente

o sol branco olhava directamente sem piscar, realçava

a língua vermelha das nuvens, o dia do sono era

albino, eu era os olhos vermelhos dele, morrinhava,

apontava para cima com o dedo lambido pelo céu, com ele nós

sentimos as direcções do ventoso pensamento, a cara bebia

o sangue negro das distâncias, transbordava de norte como

carícias interiores de viagens, como ardentes desejos de sedentários,

unidos por trituração, uma sem-infância negra com uma sem infância-branca

as tardes grandes em vão borbulhadas com pigmentos claros de tinta de água

respirava profundamente, inspirando e

expirando anjos dos pulmões,

as ampulhetas partiam-se

com os gritos das mulheres paridas, o Fevereiro despontava

a Primavera, eu escrevia branco no branco, que o meu berço

é o fundo e de vergonha coravam na vertente

as coisas do meu sono, que esta manhã esta manhã esta manhã,

é muito a manhã passada


Iš lietuvių kalbos vertė Nuno Guimarães ir Giedrė Šadeikaitė.

Sara Poisson - intro


Sara Poisson é o pseudónimo de Rasa Čergeliene: poetisa, escritora, ensaísta e fotógrafa. Nascida em 1964 em Plinkses na região de Mazeikiai na Lituânia, formou-se em jornalismo na Universidade de Vilnius, em 1990. Já publicou três livros de poemas: Nelygybė [Desigualdade] em 1999, Kūno išganymas [Corpo de Salvação], em 2002, e Pasienis [Fronteira], em 2006, bem como um volume de contos, Šmogus [Ser Humano], em 2005 e um volume de ensaios, Čiupinėjimo malonumas [Prazer de Tocar], em 2007. Os seus poemas e contos foram traduzidos para inglês, alemão, holandês, polaco, ucraniano, bielorrusso, russo e georgiano.


Como fotógrafa, ela organizou várias exposições individuais e participou em vários projectos de fotografia. Dois dos seus livros foram ilustrados com as suas próprias fotos. Sara também já trabalhou como editora de documentários de televisão e rádio, como repórter do principal jornal diário lituano, Lietuvos Rytas, e como especialista em relações públicas.


É membro da União dos Escritores da Lituânia desde 2003. Mora em Mazeikiai, uma pequena cidade perto do Mar Báltico.