24.5.10

Fernando Pessoa - intro



Fer­nan­do An­to­nio No­gu­ei­ra Pes­soa gi­mė Li­sa­bo­no­je 1888 me­tais pa­si­tu­rin­čio­je šei­mo­je. Kai jam su­ka­ko pen­ke­ri, nuo tu­ber­ku­lio­zės mi­rė jo tė­vas, mu­zi­kos kri­ti­kas ir Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos pa­val­di­nys. Mo­ti­na, ki­lu­si iš Azo­rų sa­lų, iš­te­kė­jo an­trą kar­tą (už bū­si­mo­jo Por­tu­ga­li­jos kon­su­lo Pie­tų Af­ri­ko­je), ir šei­ma per­si­kė­lė į Dur­ba­ną, kur pra­ėjo Pes­soa vai­kys­tė. An­gliš­ka mo­kyk­la įdie­gė stip­rią an­glo­ma­ni­ją – įskai­tant dra­bu­žius ir „bri­tiš­ką san­tū­ru­mą“, ku­rie ta­po Fer­nan­do gy­ve­ni­mo nor­ma. Be abe­jo, jo an­glų kal­ba ide­a­li (pran­cū­zų – taip pat), o pir­ma išleis­ta kny­ga – ei­lių rin­ki­nys an­gliš­kai. Šiuo laikotarpiu vis­kas ra­šy­ta vien an­gliš­kai.


1905-ai­siais sep­ty­nio­lik­me­tis Pes­soa grį­žo į Li­sa­bo­ną, iš kur ne­be­kė­lė ko­jos vi­są gy­ve­ni­mą. Portuga­lų kal­ba jam at­ro­dė keis­ta ir sve­ti­ma, tačiau netrukus, 1907 me­tais, pra­dė­jo ra­šy­ti por­tu­ga­liš­kai ir vi­siš­kai at­si­dė­jo li­te­ra­tū­rai – net­gi pa­skel­bė, jog da­bar jau iki ga­lo yra įval­dęs li­te­ra­tū­ros me­no for­mas ir nei Sha­kes­pe­a­re’as, nei Mil­to­nas ne­be­ga­lį jo nie­ko iš­mo­ky­ti. Bet šio lai­ko­tar­pio kū­ry­ba nė­ra itin įdo­mi – tik­ro­ji jo is­to­ri­ja fak­tiš­kai pra­si­de­da 1914 me­tų ko­vo 8 die­ną.


“Dėl kū­ry­bos aš nu­žu­džiau sa­ve... aš esu tuš­čia sce­na, kur įvai­rūs ak­to­riai vai­di­na įvai­rias pje­ses. Aš esu slap­tas or­kest­ras, ku­rio in­stru­men­tai gau­džia ma­ny­je. Iš­pa­žįs­tu sa­ve tik­tai kaip sim­fo­ni­ją.” Vi­są gy­ve­ni­mą Pes­soa ban­dė ko­vo­ti su sa­vo ta­pa­ty­bės, ego kri­ze. “Ką da­ry­ti, jei ne­ži­nai, kas esi? Jei ne­su­pran­ti, kas tu per žmo­gus – ne bė­da.”


Pra­ėjus pen­kias­de­šim­čiai me­tų po Fer­nan­do Pes­soa mir­ties jo se­suo per­da­vė Por­tu­ga­li­jai gar­si­ą­ją Pes­soa skry­nią, ku­rią ati­da­rius vi­suo­me­nę iš­ti­ko šo­kas. Dau­giau nei 27000 ran­kraš­čių – po­ezi­ja, pro­za, po­li­ti­niai trak­ta­tai, so­cio­lo­gi­ja, esė, ro­ma­nai, ling­vis­ti­ka, pje­sės, kri­ti­ka, ho­ro­sko­pai etc. pa­si­py­lė iš tos Pan­do­ros skry­nios. Jo skry­nia pil­na frag­men­tų, teks­tų ant vo­kų, ant ki­tos la­po pu­sės, ant au­to­bu­so bi­lie­tų, ci­ga­re­čių pa­ke­lių etc. Vis­kas su­ski­li­nė­ję – as­me­ny­bė, kū­ry­ba, mąs­ty­mas. Frag­men­tiš­ku­mas, ne­už­baig­tu­mas, ko ge­ro, tiks­liau­siai api­bū­din­tų jį kaip žmo­gų ir kaip po­etą. Bu­vo aiš­ku, jog teks per­ra­šy­ti kul­tū­ros is­to­ri­ją


La­bai grei­tai įsitikinta, kad į Pes­soa vo­ra­tin­klį pa­te­ko tau­tos, įta­kin­gi žmo­nės, in­te­lek­tu­a­lai ir in­te­li­gen­tai: 70 skir­tin­gų žmo­nių (kai kas ma­no, kad 86), pa­si­ro­do, bu­vo vie­nut vie­nas žmo­gus – Fer­nan­do Pes­soa. Iš pra­džių kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai net ma­nė, jog to­kio as­mens iš­vis ne­bu­vo – tai te­bu­vęs tie­siog žmo­gaus, var­du Fer­nan­do Pes­soa, vaiz­duo­tės pa­da­ri­nys, juo la­biau, kad žo­dis „pes­soa“ por­tu­ga­liš­kai reiš­kia „as­muo, per­so­na“. Ta­čiau ne tik dau­giau nei pu­sė – vi­sut vis­kas jo leis­ta­me žur­na­le „At­he­na“ (1924–1925) bu­vo pa­ra­šy­ta vien jo pa­ties.


Da­bar, po dvi­de­šim­ties karšt­li­giš­kų ty­ri­nė­ji­mų me­tų, vis­kas daug­maž su­sto­jo į vie­tas. Kai di­dy­sis li­te­ra­tū­ros au­to­ri­te­tas Ha­rol­das Blo­o­mas įtrau­kė Pes­soa į „Va­ka­rų ka­no­ną“, t. y. jo pa­var­dę pa­ra­šė gre­ta Dan­te’s ir Go­e­the’s kaip vie­ną es­mi­nių Va­ka­rų kul­tū­ros fi­gū­rų, žur­na­las „Ti­me“ re­a­ga­vo skep­tiš­kai. Bet per­skai­tę „Ne­ri­mo kny­gą“ ir in­te­li­gen­tai tu­rė­jo prieš Fer­nan­do Pes­soa nu­kel­ti skry­bė­les. Poetą pra­dė­ta ly­gin­ti su Kaf­ka, Ril­ke, ta­čiau iš tie­sų jį sun­ku su kuo nors ly­gin­ti. Por­tu­ga­lai tei­gia, kad Pes­soa pa­kei­tė ir pa­čią kal­bą, kad vien jo dė­ka net Li­sa­bo­nos va­ly­to­jos da­bar šne­ka ki­taip nei jų se­ne­lės.


Iš tie­sų jis dau­giau­sia ra­šė tik sau, pa­ly­gin­ti ma­žai kas bu­vo iš­leis­ta jam gy­vam esant, por­tu­ga­liš­kai – tik vie­na ei­lių kny­ga „Men­sa­gem“, pa­trio­ti­nis et­hos, ir įvai­rūs straips­niai žur­na­luo­se.

19.5.10

pirmi poezijos signalai / primeiros sinais de poesia

Džiugu pranešti, kad pagaliau įvyko "Pirmi poezijos signalai"! Tikrai taip, šeštadienio popietę jaukiai susirinkę Vyno klube turėjome galimybę susipažinome, įdomiai pabendrauti ir pasiklausyti eilių.
Tarp susirinkusiųjų poetų ir poečių - Sonata Paliulytė, Laura Ragaišytė, Kerry Shawn Keys, Aivaras Veiknys, Donatas Petročius, Benediktas Januškevičius, Marius Burokas. Labai jiems ačiū už dalyvavimą, savo skirtą laiką poezijos signalams ir, žinoma, eiles. Nuoširdžiai ačiū "Pašvaistės" redaktorei Audronei Daugnorienei už sukviestus poetus, poetes ir pagalbą organizuojant susitikimą, "Naujosios Romuvos" redaktoriui Andriui Konickiui už palaikymą, Vyno klubui ir Jurgitai Karinauskaitei už šiltą priėmimą, taip pat Portugalijos kultūros atašė Nuno Guimarães už idėją ir projekto pristatymą.
Keletas akimirkų iš mūsų pirmoje susitikimo ir dar kartelį ačiū visiems atvykusiems. Iki pasimatymo Antruose poezijos signaluose!
--> -->
Temos o prazer de informar que finalmente aconteceram os “Primeiros Sinais de Poesia"! No sábado, 19 de Maio de 2010, à tarde no "Vyno klubas" tivemos a possibilidade de nos encontrar e passar uma tarde interessante falando e escutando poesia.
Estiveram presentes os poetas Sonata Paliulytė, Laura Ragaišytė, Kerry Shawn Keys, Aivaras Veiknys, Donatas Petročius, Benediktas Januškevičius e Marius Burokas. Agradecemos a todos a sua participação, e pelos belos sinais de poesia que nos deixaram. Agradecemos a preciosa ajuda na organização do evento e divulgação do mesmo junto dos poetas, de Audronė Daugnorienė, editora da revista de poesia “Pašvaistė”, nossa parceira no projecto. Agradecemos também a Andrius Konickis editor de “Naujoji Romuva”, todo o apoio prestado. Finalmente um agradecimento para Jurgita Karinauskaitė do "Vyno klubas" pela calorosa recepção.
Alguns momentos da nossa primeira reunião e outro muito obrigado a todos que vieram. Até aos “ Segundos Sinais de Poesia”!

Giedrė Šadeikaitė
Nuno Guimarães

14.5.10

Sonata Paliulytė - intro


Sonata Paliulytė (1968) é poeta, tradutora e actriz. Os seus poemas e traduções têm surgido nas principais publicações literárias da Lituânia. Estreou-se como escritora com a sua colecção de poemas "P.S." em 2005. "Velada Kiss", uma selecção de poesia do poeta galês Menna Elfyn, foi traduzida e publicada em 2005. Sonata recebeu vários prémios literários, incluindo "Young Jotvingis" o prémio atribuído aos seus dois primeiros livros "P.S." e "Velada Kiss". Em 2009 foi publicado um livro bilingue com poemas de Emily Dickinson. A publicação do seu segundo livro de poemas está planeada para 2010, estando também prevista a publicação de "Still Life" , uma selecção de poemas em inglês dos E.U.A.. Os seus poemas foram traduzidos e publicados em várias revistas e em várias línguas: inglês, esloveno, checo, polaco, sueco, chinês, albanês, turco, hebraico e japonês. Reside actualmente em Vilnius.

Sonata Paliulytė - poezija I



Tylėjimas

Tylėjai,

nieko nepasakei,

tarsi mirksnis

dužtų virš mano galvos.

Norėjau

tik vieno vienintelio žodžio –

neturiu

nė trumputės maldos.

Tai esi,

tai dingsti it šešėlis

skeltoj mūs gyvenimo valty.

Ten už marių –

vien smėlis ir mėlis.

Gali kaltint.


Silêncio

O teu silêncio

nada diz,

neste momento

quebrado sobre a minha cabeça.

Eu apenas queria

uma palavra –

mas não tenho sequer

uma pequena oração.

Às vezes estás aqui,

depois és uma sombra desvanecida

no barco partido que é a nossa vida.

Longe, no mar –

Apenas areia e azul.

Eu carregarei a culpa.


Iš anglų į portugalų kalbą vertė Jorge Melicias.



Bulvinė meditacija

Pritūpus prie šiukšliadėžės

skutinėju bulves.

Ritualas neįmantrus.

Tik rėžiu peiliu ratus.

Tik išgremžiu skyles-akutes,

krūvelėn sumetu lupenas.

Bubt… bubt… dusliai bubsi

į kriauklę metamos bulvės.

Pritarkuosiu jų pilną dubenį

ir kepsiu blynus –

tu juos mėgai labiausiai.

Vieną blyną už mamą,

kitą – už tėvą,

trečią – už tetukėlę,

už bobutes

amžino atilsio išėjusias,

už vaikelį,

už mane,

už visas naktis ir dienas,

už kapt…kapt

iškapsėjusias ašaras,

kurias šiandien nurysiu su blynais –

sūrūs blynai bus.

Kas persūdo, tas myli – sako žmonės.

Bet nėr šįkart malonės.

Yra tik keptuvė,

tik taiklus

aliejaus pokšėjimas –

plikas veidas,

plikos rankos –

dešimtuko centre;

ir juoduojančios žalios bulvės,

nerangiai

sutarkuoti bulviniai blynai,

apskrudę,

kaip tu mėgai,

nugrimzdę

į aliejų

ir į

prisiminimus.


A meditação da batata

Agachada junto ao caixote,

descasco batatas.

O ritual é simples,

cortar e arrancar os rebentos,

atirar fora as cascas.

Pum… pum… fazem elas

ao cair no monte.

Vou pegar numa grande tigela

e fazer panquecas de batata –

um dos teus pratos preferidos.

Uma panqueca para a mãe,

outra – para o pai,

a terceira – para a tia,

para as avós

transformadas em memórias,

para o mais pequeno,

para mim própria,

por todos aqueles dias e noites,

por todas aquelas lágrimas derramadas

que hoje serão engolidas com as panquecas –

bem salgadas ficarão.

Se alguém salga em demasia a comida,

dizem as pessoas que isso significa estar apaixonada,

mas hoje não terei compaixão.

Só a frigideira,

só o estalido certeiro

do óleo;

a face desprotegida,

as mãos despidas

como alvo,

as batatas mal raladas,

ainda cruas,

ganhando tom,

vão ficar quase queimadas

como tu gostas.

Imersas

no óleo,

submergidas

na lembrança.


Iš anglų į portugalų kalbą vertė Luís Filipe Cristóvão.


The translations were made during the workshop co-organised by the host organisation VšĮ "Lietuviškos knygos" and Literature Across Frontiers with support from the Culture Programme of the European Union, and other funders in any future publications and presentations of the Work.